Mackonkiemis » Kelionės

Kelionė į Norvegiją 2009

Andrius — Wed, 21 Oct 2009 11:27:29 +0000

Šiemet vėl vykome į Norvegiją. Tik šįkart nebe vasarą, o rudenėjant.

Pirma nuotraukos, o aprašymas – vėliau.

Panašūs įrašai:

2008 m. kelionė (Norvegijos grožybės) III dalis

Andrius — Fri, 26 Sep 2008 13:05:05 +0000

Po gan intensyvios pažintinės kelionės dalies atėjo laikas atsipalaiduoti. Be to dar liko neišbandyta viena norvegiška pramoga – žvejyba vandenyne.

Taigi ryte Jan pasiėmė Aurelijų ir Silviją į savo sesers laivelį pažvejoti. O mes, lydimi Linos, nuėjome “padaboti” kito norvegiško stebuklo – Grottebadet vandens pramogų parkelio, įrengto po kalnu.

Patricija apskritai pirmą kartą gyvenime buvo viešoje maudynių vietoje, tad iš pradžių net į vandenį atsisakė lipti, o vėliau įsidrąsino ir, įsodinta į pripučiamą ratą, noriai plaukiojo dirbtinėje upėje .

Po maudynių – žvejyba. Buvo labai neįprasta žvejoti “be slieko” ir bele kur. Tiesa, echolotas šiek tiek mums pasufleruodavo, kur ieškoti žuvies. Dideliais laimikiais nepasigirsiu, tačiau įspūdžiai neblogi.

Po žvejybos – vakarienė terasoje, dalinimasis įspūdžiais ir… liūdnos mintys apie rytojaus išvykimą.

Kitą rytą nuėjome apsipirkti kelionei. Aplankėme Jano parduotuvę Europris, kurioje, beje, dirba ir Lina. Čia pigiai nusipirkome porą batutų. Vėliau, grįžę į Lietuvą, vieną padovanojome Vaznelių šeimynai, kuri mums mielai paskolino savo Chryslerį šiai kelionei.

Sunkiausia buvo atsisveikinti…

Bet mes, lietuviai, juk mokame savo ašaras slėpti…

Panašūs įrašai:

2008 m. kelionė (Norvegijos grožybės) II dalis

Andrius — Tue, 23 Sep 2008 05:51:00 +0000

Trečioji diena Norvegijoje. Mano labiausiai laukta kelionės dalis – Lofotenų salynas (Norvegai šį pavadinimą taria [liofūten]). Vaizdai ten tikrai nepakartojami. Iš pradžių dar bandžiau fotografuoti viską, kas krito į akį, vėliau jau nečiau fotoaparatą į šalį ir tik godžiai akimis “ryjau” vaizdus. Kažin ko apie Lofotenus nepapasakosi – reikia pamatyt

Panašūs įrašai:

2008 m. kelionė (Norvegijos grožybės) I dalis

Andrius — Thu, 18 Sep 2008 14:03:26 +0000

Pirmąją dieną Norvegijoje, galima sakyti, ilsėjomės po kelionės. Sesutė skaniai pamaitino, aprodė namus . Paskui sėdom į automobilį ir Janas pavėžiojo po Harstad – padarė trumpą ekskursiją. Vakarop Harstad pasiekė ir Aurelijus su Silvija. Tad, vėl visi sėdę į mašiniuką, kartu nuvažiavome pabraidyti iki kalnų ežeriuko. Grįžę namo, panaktinėjom iki šiek tiek po vidurnakčio (nes, na, NIEKAIP nesutemo).

Antroji diena. Pirma nuvykome iki Adolfo patrankos. Tai didžiulė karo laikų vokiečių patranka Harstad pakraštyje. Patranka saugojo kelią į Narvik uostą, per kurį iš Kirunos Švedijoje buvo gabenama geležies rūda vokiečių karinei pramonei. Įspūdingo dydžio patranka galėjo pataikyti į laivą, esantį už 50 km (!!!). Kiek supratau iš gido, kuris eksursiją vedė iškart trimis kalbomis (norvegų, vokiečių ir anglų), patranka taip ir liko nepanaudota, nes sąjungininkai, žinodami apie ją, nerizikavo savo laivais.

Po ekskursijos – pietūs ir kelionė į Elgen – vietovę netoli Harstad. Čia apžiūrėjom keletą senų vokiečių karinių įvirtinimų ir pasivaikščiojome po paplūdimį, kuriame Aurelija prisirinko daugybę kriauklyčių ir koralų savo rankdarbiams. Kol čia vaikštinėjom, Patricija automobilyje numigo pietų miegelio, o kai nubudo, pasukome link Elgen kalno. Tai nedidelis kalnelis, kurio viršunė – apie 500 metrų virš jūros lygio. Kaip sakė Lina, čia pradinukus atveža iš mokyklos grupėmis palaipioti. Na, lipti į kalną tikrai nebuvo sunku net su Patriciją ant pečių: visur išminti takai, stačių uolų beveik nebuvo. Karts nuo karto stojome pasiilsėti ir pasigrožėti nuo kalno atsiveriančia panorama. Pati kalno viršunė, gaila, buvo apsitraukusi rūku, tad negalėjome pasižvalgyti ten po apylinkes, tačiau į akmenų krūsnį, įdėjome ir po “savo” ženklą – tokia tradicija. Beje, kalnų viršunėse būna dėžutės, kuriose galima rasti įkopusiųjų knygą – čia pasirašo visi, kas pasiekia viršūnę. Patricija irgi paliko savo įrašą

Kadangi tokiame aukštyje buvo šalta, nes smarkokas vėjas pūtė nuo vandenyno, tai pakalnėn lipome gan sparčiai. O susiradę užuovėją be rūko, sustojome arbatos ir pyrago pertraukėlei.

Grįžę namo, manau, visi miegojo kaip kūdikėliai

Panašūs įrašai:

2008 m. kelionė (Kelias ten)

Andrius — Mon, 25 Aug 2008 11:16:14 +0000

Pagaliau atėjo laikas aplankyti mano sesutę, kuri jau keli metai gyvena Harstad, Norvegijoje.

Kartu vykti pasikvietėme ir mūsų piršliukus Aurelijų ir Silviją. Startavome su skolintu septynviečiu automobiliu Chrysler Grand Voyager, nes mūsų visureigis Opel Frontera dieną iki kelionės nusprogo. Tiksliau šmotas laidų kažkur po prietaisų skydeliu tiesiog susilydė į vieną laidą Gal ir į gerą… Su Chrysler’iu važiuoti buvo vienas malonumas: autopilotas, daug vietos keleiviams ir bagažui, navigatorus, be kurio būtume ilgai klaidžioję po Talino ir Helsinkio gatves.

Startavome 2008.07.19 apie 22.00 val. iš Utenos. Naktį kirtome Latvijos ir Estijos sienas, o ryte suspėjome į 7.00 val. keltą iš Talino į Helsinkį. Suomijos sostinėje apžiūrėjome Suomenlinnos salos tvirtovę, o po ekskursijos kelto iš/į Suomenlinną prieplaukoje nusipirkome lašišos kepsnio. Jei kas nors iš skaitytojų ten pirks maisto, saugokitės žuvėdrų, nes jos agresyviai puolą nuo pavėsinių, kioskų stogų jums į lėkštę ir stengiasi nučiupti kokį kąsnį.

Po skanių pietų pasukome į Suomijos pietvakarius – Turku miestą. O kadangi skrandžiai buvo pilni skanaus ir šilto maisto, teko pakeliui sustoti degalinėje ir pasidaryti siestą. Vakarop pasiekėme Naantali miestelį, kuriame, vienoje saloje yra įsikūrės Trolių Mumių miestelis. Deja, apžiūrėjome jį tik iš už tvoros, nes miestelis jau buvo uždarytas, tad neilgai pasivaikščioję po Naantli, kuris labai primena Trakus, patraukėme į Suomijos šiaurę.

Važiavom ilgai. Vakarop įsilijo, tad Rauma miestelį, kurio senamiestis yra įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą ir todėl buvo numatytas mūsų aplankyti, tiesiog pravažiavome. Vairuoti per smarkų lietų ir dar naktį buvo sunku, tad sustojome nakvynei automobilyje.

Visą kitą dieną važiavome nesustodami iki pat Oulu miesto. Suomijoje keliai labai geri. Paprastame kelyje leidžiama važiuoti iki 100 km/h greičiu. Greitkeliuose yra poilsio aikštelės su tualetais, dušais, pavėsinėmis… Vienas malonumas keliauti. Neramino tik degalinės, kurių didžioji dalis Suomijoje – automatinės. Blogiausia tai, kad lietuviškų kortelių jos nepripažino: anei Aurelijos debetinės Maestro, nei mano kreditinės Visa Tad tekdavo ieškotis degalinių, kur galima atsiskaityti kasose – čia dėl kortelių sunkumų nebekildavo. Tačiau nematėme nei vienos neautomatinės degalinės, dirbančios naktį

Nuo Oulu pasukome į Kemi. Kemi yra Suomijos miestas pačioje Baltijos jūros šiaurėje. Čia susiradome nebrangų viešbutį Merihovi ir jame apsistojome nakčiai, o kadangi kava, sausainiai ir kitas šaltas kelioninis maistas jau buvo nusibodęs, tai susiradome ir piceriją. Po vakarienės dar pasivaikšiojom po miesto parką pajūryje.

Po pusryčių pasukome į šiaurę – Rovaniemi, kur gyvena Santa Klausas. Čia aplankėme Santas’ Park, kur nusifotografavome su “tikruoju” su Santa Klausu, nors paskui, nuvykę į Santas Village, radome dar vieną “tikrą” Kalėdų senį. Su pastaruoju jau nebesifotografavome… Tik pasifotografavome palei simbolinį Arkties ratą ir pasukome linkgalutinio mūsų kelionės tikslo – Harstad Norvegijoje.

Švedijoje keliai pasirodė prastesni nei Suomijoje. Norvegijoje – vėl geresni. Norvegiją pasiekėme jau po vidurnakčio. Naktis čia įdomi – nors saulės jau nebebuvo matyti, tačiau šviesos pakako, kad galėtum važiuoti ir be įjungtų priekinių žibintų. Tačiau labiausiai žvilgsnis krypo į kalnus… Stačios uolos, kalnų keliai… Hmmmm…. net prisiminus – gera

Lina ir Jan mus pasitiko nebetoli nuo Harstad ir palydėjo iki namų. Šeimininkai, nors ir antrą valandą nakties, buvo labai svetingi: mūsų laukė šilta sukūrinė vonia terasoje su vaizdu į miesto uostą ir vynas bei vynuogės ant padėkliuko. Neilgai pasimėgavę šilta vonia, sumigome po ilgos kelionės…

Skaityti pasakojimo tęsinį…

Panašūs įrašai: